Paskaita „Buvęs ir dabartinis kičas mene ir interjere“

1982 metais „Literatūra ir menas“ paskelbė dailės kritikės Gražinos Kliaugienės straipsnį „Kurpaitė Pelenei“. Pirmas rimtas straipsnis  apie kičą sovietmečiu.

Keletas citatų iš straipsnio:

• "Kičas orientuojasi į pačius populiariausius, labiausiai paplitusius ir dėl to subanalėjusius grožio etalonus. Gulbė paveiksle tampa kiču ne todėl, kad pats objektas būtų banalus, o todėl, kad per daug sykių ir vis tais pačiais lėkštais būdais įrodinėta ją esant gražią..."
• "Siūlydamas egzotišką nepaprastumą, kičas tartum suteikia psichologinę kompensaciją už pilką ir nuobodžią kasdienybę. Tačiau ir toji  kičo egzotika stereotipiška: gražu tai, kas visiems gražu, nepaprasta tai, kas visiems nepaprasta. Šia prasme kičas, be abejo, yra gryna snobizmo forma, nes pripažįsta tik pripažintą..."
• "Neatsitiktinai kičui būdingi motyvai ne iš gyvos tikrovės, o iš jau esamų meno pavyzdžių. Jis nekuria, o tik kartoja, devalvuodamas jau egzistuojančias kultūros formas, paversdamas originalų meninį atradimą eiline banalybe..."

KĄ VADINTI KIČU?

Oksfordo žodynas: Menas, objektai, dizainas traktuojami kaip skurdus skonis dėl jų perdėto „blizgesio“ ir sentimentalumo, kartais kičas pavartojamas  ir vertinamas kaip  ironijos priemonė. Kičas nepasiūlo (neturi tam intelektinių jėgų) meno  giliųjų prasmių, jis siūlo greitą  meno pakaitalą, iš to, kas jau žinoma, sukurta, ima tai, kas nekelia įtampos, palengvina  jausenas, mažina nervinius ar dvasinius išgyvenimus.

Gražinos Kliaugienės reziumė prieš  34 metus: „Kičas, ypač drastiškosios, vulgariosios, komiškosios jo pusės, yra vartojamas kaip būdas atšviežinti savose problemose užsidariusią profesinę dailę, tampančią sterilia, nuobodžia, atitrūkusia nuo plačiausių visuomenės sluoksnių.“